Kvietimas, kurio neplanavau
Edvardas Gliosas liudija, kad Žuvelės kelio pats nebuvo suplanavęs. Nuo vaikystės jį lydėjo muzika, garso ir renginių technika, kompiuteriai, sportas ir šeimos meilė. Versle sukaupta patirtis, o 2012–2015 m. Amerikoje išgyventas dvasinio augimo laikas vėliau tapo įrankiais darbams, kurių prasmės iš pradžių jis pats nematė.
Edvardas pasakoja, kad rytais maldoje jam ateidavo aiškios mintys, ką reikėtų padaryti: nupirkti interneto adresą, sukurti puslapį, užsiregistruoti savanoriu, pradėti naują darbą. Tai nebuvo ausimis girdimas balsas. Jis šias vidines mintis tikrino, meldėsi ir priėmė kaip Dievo kvietimą, į kurį stengėsi atsiliepti. Tai asmeninis tikėjimo liudijimas, o ne teiginys, kad kiekviena žmogui kylanti mintis yra Dievo balsas.
Laiškas Dievui
2017 m. liepos 29 d. Edvardui kilo mintis nupirkti adresą laiskasdievui.lt, nors jis dar nežinojo, kam jo reikės. Kuriant puslapį išryškėjo paprasta kryptis: žmogaus užrašytas laiškas neturi būti siunčiamas kitam žmogui. Jis lieka asmeninės maldos akimirka Dievo akivaizdoje, o mygtukas tekstą tik ištrina.
Kai ekranas tapo tiltu
2020 m. pavasarį, pandemijos ir uždarytų bažnyčių metu, pradėtos kasdienės šv. Mišių transliacijos. Tai nebuvo bandymas pakeisti Eucharistiją ekranu. Transliacija tapo tiltu tiems, kurie tuo metu negalėjo ateiti į bažnyčią, ir kvietimu, kai tik įmanoma, grįžti į gyvą sakramentinį bei bendruomeninį gyvenimą.
Iš pradžių daug technikos buvo skolinta. Žmonės prisidėjo malda, darbu ir aukomis, todėl atsirado patikimesnis pagrindas tęsti transliacijas. 2020 m. rugsėjį atskiri darbai susijungė po Žuvelės vardu. Augo ne tik svetainė ir „YouTube“ kanalas, bet ir atsakomybė už tai, kad tikėjimo turinys būtų suprantamas, lengvai randamas ir vestų žmogų arčiau Kristaus.
Nuo nuorodos iki gyvo susitikimo
2021 m. atsiradęs svmisios.lt sprendė labai žemišką kliūtį: žmogui buvo sunku rasti, kur ir kada vyksta transliacija. Vėliau atnaujinta Žuvelės svetainė, pradėtos rengti rekolekcijos, naujienlaiškis padėjo palaikyti tiesioginį ryšį su žmonėmis. Kiekviename žingsnyje technologija buvo priemonė, o ne tikslas: nuo ekrano į maldą, nuo išgirsto žodžio į sakramentus, nuo vienatvės į bendrystę.
Skirtingi, bet nekonkuruojantys vaidmenys
Kun. Arnoldas Valkauskas dalijasi pastoracine patirtimi, kalba laidose ir veda rekolekcijas. Kun. Virgilijus Poškus laidose padeda gilintis į tikėjimą, maldą ir žmogaus vidinį gyvenimą. Edvardas Gliosas pradėjo projektą ir kasdien jungia turinį, techniką, programavimą, administravimą bei žmones, kad sumanymai būtų įgyvendinti. Šie vaidmenys yra skirtingi ir vienas kito nekeičia.
Žuvelės istorijoje vartojamas „mes“ nėra būdas paslėpti autorystę ar darbą. Tai kuklus pripažinimas, kad be kunigų, savanorių, rėmėjų, žiūrovų, dalyvių ir malda lydinčių žmonių nė vienas darbas nebūtų tapęs gyva tarnyste.
Istorija dar rašoma
Žuvelė tebėra kuriama. Ji nori likti aiškiai katalikiška vieta, kur Šventosios Dvasios veikimas nėra nutylimas, o asmeninis liudijimas nepaverčiamas privaloma tiesa kitam žmogui. Kristus yra centras, Bažnyčia – tikėjimo namai, o technologija ir kūryba – tik priemonės padėti žmogui žengti kitą tikrą žingsnį.